iš lėto

gyvenam, skaičiuojam, planuojam, ateitis vis labiau miglota, o ir miglos sklaidyti nekyla nei rankos nei kojos, galva nebesisuka ir tik Pink Floyd dėka prisimenu kvėpuoti. valandos, minutės realityviai ilgėja, o aš užkliūnu už tų, kurių, rodos, niekada nebuvo. ir laukiu laiškų, praeities priminimų, kad bent jau svajoti išmokčiau.
viena ilga juosta ir tik kartais sapnuose einu ten kur norėčiau būti, bet pabudęs per penkias minutes pamirštu ir juosta tęsiasi, akimirkos momentas, bet niekas nė neįtaria, jog jis buvo.
ir apsimetu tuo ko iš manęs tikisi ir vis dar, po dviejų metų aktyvaus suaugėliškumo, nesuprantu nei kam nei kas nei kaip.
ir šalta naktim ir reikia mums saulės. ir reikia nubusti, kad likti tam chaose.
ir tylos užsitęsė iki begalybės ir vėl išaušo ruduo. ir visas sukauptas pozityvumas nuleistas į kanalizaciją...
nebežinau nieko.